kemblys

kemblỹs sm. (4) 1. R, MŽ, N, [K] stiebas, stagaras, kamblys: Nuskynėm visus tabako lapus, ir vieni kembliaĩ pasiliko Jrb. Jis ne tik lapus, ale ir kembliùs surūko Rs. Atsilieka vienas kiauras kemblỹs nukritus lapams J. Šitos žolės labai storas kemblys Grk. Jau tabakas iš lapų į kembliùs eina Skr. Užvirė paršiukui kembliaĩ (burokų lapų kotai) Skr. 2. sudžiūvęs žmogus ar medis, sudžiūvėlis: Sukembęs arba nuskurdęs medis vadinas dar kemblỹs Skdv. Tokį kem̃blį užsiverčiau ant šlajų ir parsivežiau iš girios Skr. Vyrai, kurie kai kembliaĩ, sokliaĩ, sausi, tai sveiki Skr. 3. nerangus žmogus: Neką naudos turėsi tą kemblį pasamdęs Skdv.